Kūnas nėra jūsų priešas. Jis jokiu būdu nėra nedraugiškas ar netgi bešališkas jums. Pats kūno buvimas yra palaima. Tada, kai priimsite kūną kaip dovaną, kaip dievišką dovaną, jūs vėl sugrįšite prie kūno. Jūs jį mylėsite, jūs jį jusite - o jo jutimo būdai yra subtilūs.
Jūs negalite justi kito kūno, jei nejuntate savojo, jūs negalite mylėti kieno nors kito kūno, jei nemylite savojo; tai neįmanoma. Jūs negalite rūpintis kito asmens kūnu, jei nesirūpinate savuoju - ir niekas nesirūpina! Jūs galite sakyti, kad rūpinatės, bet aš tvirtinu: kad niekas nesirūpina. Net jeigu atrodo, kad rūpinatės, iš tikrųjų nesirūpinate. Jūs rūpinatės dėl kokios nors kitos priežasties - dėl kitų nuomonės, dėl kieno nors kito žvilgsnio; jūs niekada nesirūpinate kūnu dėl savęs. Jūs nemylite savo kūno ir jei negalite jo mylėti, jūs negalite jame būti.
Mylėkite savo kūną ir jausite tokį atsipalaidavimą, kokio niekuomet iki tol nejautėte. Meilė yra atpalaiduojanti. Kai yra meilė, yra atsipalaidavimas. Jei jūs ką nors mylite, jei tarp jūsų ir jo ar jos yra meilė - tuomet su meile ateina atsipalaidavimo muzika. Tuomet yra atsipalaidavimas.
Jeigu jūs esate atsipalaidavęs su kuo nors, tai vienintelis meilės ženklas. Jei jūs negalite atsipalaiduoti su kuo nors, tai jūs nemylite; tuomet visuomet yra kitas - priešas. Štai kodėl Sartras (Sartre) pasakė: "Kitas yra pragaras". Sartrui yra pragaras, taip ir turi būti. Jei tarp dviejų neteka meilė, tai kitas yra pragaras, bet jei tarp jų teka meilė, tuomet kitas yra dangus. Ar kitas yra dangus, ar pragaras, priklauso nuo to, ar teka tarp jų meilė.
Kai jūs mylite, ateina tyla. Kalba dingsta, žodžiai tampa beprasmiškais. Jūs tiek daug turite pasakyti ir tuo pat metu nieko nereikia sakyti. Jus apims tyla ir joje pražysta meilė. Jūs atsipalaiduojate. Meilėje nėra ateities ir praeities; praeitis atsiranda tik tuomet, kai meilė miršta. Jūs prisimenate tik mirusią meilę, gyva meilė niekuomet neprisimenama; ji gyvena, nėra tarpo prisiminti; nėra erdvės jai prisiminti. Meilė yra dabartyje, kuomet nėra ateities ir nėra praeities.
Jei ką nors mylite, tuomet neapsimetinėjate. Tuomet jūs galite būti tas, kas esate. Jūs galite nusiimti savo kaukę ir atsipalaiduoti. Kai nemylite, turite nešioti kaukę. Tuomet jūs kiekvienu momentu esate įsitempęs, nes yra kitas; jūs turite apsimetinėti, jūs turite būti budrus. Jūs turite būti agresyvus, arba besiginantis: tai kova, mūšis - jūs negalite atsipalaiduoti.
Meilės palaima ateina daugiau ar mažiau iš atsipalaidavimo palaimos. Jūs jaučiatės atsipalaidavęs, galite būti kas esate, jūs galite būti nuoga ta prasme, koks esate. Jums nereikia vargintis dėl savęs, nereikia apsimetinėti. Jūs galite būti atviras, pažeidžiamas ir esant tokiam atvirumui, jūs atsipalaidavęs..
Toks pat procesas vyksta, jei mylite savo kūną; jūs atsipalaiduojate, rūpinatės juo. Tai nėra blogai, tai nėra narciziška mylėti savo kūną. Faktiškai tai pirmas žingsnis link dvasingumo.
Pagrindinis visų įtampos rūšių šaltinis yra tapimas. Tūlas visuomet bando kuo nors būti; niekas nesijaučia gerai, būdamas tas, kas jis yra. Būtis nepriimama, būtis neigiama, o kažkas kitas priimamas kaip idealas, kuo reikėtų tapti. Taigi pagrindinė įtampa yra tarp to, kas jūs esate, ir tarp to, kuo trokštate tapti.
Jūs trokštate kažkuo tapti. Įtampa reiškia, kad jūs nesidžiaugiate tuo, kas esate, ir trokštate būti tuo, kas nesate. Įtampa susikuria tarp šių dviejų dalykų. Kuo jūs trokštate tapti nėra reikšminga. Jei norite tapti turtingu, garsiu, galingu arba jei norite būti laisvas, išsilavinęs, dieviškas, nemirtingas, netgi jeigu jūs trokštate išganymo, mokšos, netgi tuomet bus įtampa.
Viskas, kas yra trokštama kaip kas nors, kas turėtų būti įvykdyta ateityje prieš jus, koks jūs esate, sukuria įtampą. Kuo neįmanomesnis idealas, tuo didesnė bus įtampa. Asmuo, kuris yra paprastas materialistas, nebus tiek įsitempęs, kaip tas, kuris yra religingas, kadangi religingas asmuo trokšta neįmanomo, tolimo. Atstumas yra toks didelis, kad tik didelė įtampa gali užpildyti tarpą.
Įtampa yra skirtumas tarp to, kas jūs esate, ir to, kas norite būti. Jei skirtumas yra didelis, įtampa bus didelė, jei skirtumas mažas, įtampa bus maža. Jeigu nėra jokio skirtumo, tai reiškia, kad jūs esate patenkintas tuo, kas esate. Kitais žodžiais, jūs netrokštate nieko kito, išskyrus tai, kas esate. Tuomet jūsų protas yra šiame momente. Tuomet nėra dėl ko įsitempti; jūs esate patenkintas savimi. Pagal mane, jei jokio skirtumo nėra, tuomet jūs esate religingas.
Šis skirtumo protarpis gali turėti daug sluoksnių. Jei troškimai yra fiziniai, įtampa bus fizinė. Jei jūs siekiate įpatingo kūno, ypatingų kontūrų, jei jūs trokštate kažko kito, nei esate fiziniame lygmenyje, tuomet atsiras įtampa jūsų fiziniame kūne. Tūlas nori būti gražesnis. Tuomet kūnas įsitempia. Ši įtampa bus fizinė, fiziologinė. Bet jei troškimas bus atkaklus, nuolatinis, tai gali gilėti ir pasieks kitus jūsų būties sluoksnius.
Jei jūs siekiate psichinės jėgos, tuomet įtampa prasideda psichiniame lygmenyje ir plinta iš ten. Plitimas yra panašus į procesą, kai įmetate akmenį į ežerą. Jis įkrinta tam tikrame taške, bet jo sukeltos bangelės sklis į begalybę. Taigi įtampa gali prasidėti nuo bet kurio iš jūsų septynių kūnų, bet pradinis šaltinis yra visuomet yra tas pats: skirtumas tarp esamo ir trokštamo būvio.
Jei jūs turite tam tikro tipo protą, o norite protą pakeisti, transformuoti - jeigu norite būti protingesnis, inteligentiškesnis, tuomet susikuria įtampa. Tik tuomet , kai mes priimame save totaliai, įtampa dingsta. Šis totalus priėmimas yra stebuklas, vienintelis stebuklas. Rasti asmenį, kuris totaliai priima save, yra vienintelis stebinantis dalykas.
Pati savaime egzistencija yra be įtampos. Įtampa visuomet atsiranda dėl hipotetiškų, neegzistenciškų dalykų. Dabartyje įtampos nėra, ji visuomet yra orientuota ateitin. Ji ateina iš vaizduotės. Jūs galite įsivaizduoti save kaip kažką kito nei esate. Šis įsivaizduojamas potencialas sukurs įtampą. Kuo asmens vaizduotė galingesnė, tuo didesnė įtampa. Tuomet vaizduotė gali tapti destruktyvia.
Vaizduotė taip pat gali tapti konstruktyvia, kūrybiška. Jei visa jūsų vaizduotės geba yra sufokusuota į dabartį, į momentą, ne į ateitį, tuomet jūs galite matyti egzistenciją kaip poeziją. Jūsų vaizduotė nekuria troškimų, o naudojama gyvenimui. Gyvenimas dabartyje yra anapus įtampos.
Gyvūnai neįsitempę, medžiai neįsitempę, nes jie neturi gebos įsivaizduoti. Jie yra žemiau įtampos, ne anapus jos. Jų įtampa yra tik kaip potencija, ji netapo aktualia. Jie auga. Ateis momentas, kai įtampa jų būtyje pratrūks ir jie pradės trokšti ateities. Tai atsitiks. Jų vaizduotė taps aktyvia.
Pirmas dalykas, kuris aktyvina vaizduote, yra ateitis. Jūs kuriate vaizdinius ir dėl to, kad nėra jų atitinkančios realybės, jūs kuriate vis daugiau ir daugiau vaizdinių. Bet žiūrint iš dabartinio momento, jūs paprastai negalite vaizduotės susieti su dabartimi. Kam jums reikalinga vaizduotė dabartyje? Atrodo, kad tam nėra jokio reikalo. Šį požiūrį reikia suprasti.
Jeigu galite nuolat būti dabartyje, jūs negyvensite savo vaizduotėje. Tuomet vaizduotė galės kurti dabartyje. Tik reikalingas tinkamas fokusavimasis. Jei vaizduotė sufokusuojama į realybę, prasideda kūryba. Tuomet kūryba gali įgyti bet kokią formą. Jei jūs poetas, tuomet ji pratrūksta poezija. Tuomet poezija bus ne ateities troškimas, bet dabarties išraiška. Jei jūs esate dailininkas, tuomet tai bus dailės pratrūkimas. Tuomet paveikslas bus ne tai, ką jūs įsivaizduojate, bet tai, ką patyrėte ar pergyvenote.
Kai negyvenate vaizduotėje, jūs esate šiame momente. Jūs galite jį išreikšti arba įeiti į tylą.
Tačiau tai ne ta mirusi tyla, kuri yra ištreniruojama. Ši tyla yra taip pat dabartinio momento išraiška. Momentas yra toks gilus, kad jūs tai galite išreikšti tik tyla. Net poezija jam neprilygsta, jam neprilygsta net paveikslas. Neįmanoma jokia išraiška. Vienintelė išraiška yra tyla. Ši tyla nėra kažkas negatyvaus, bet greičiau pozityvus žydėjimas. Jumyse kažkas pražydo, atsirado tylos žiedai ir per šitą tylą yra išreiškiama viskas, ką pragyvenate.